Terorizmas

Terorizmas kaip reiškinys istorijoje neaptinkamas nuo senųjų laikų. Pirmaisiais teroristais galėtume laikyti Judėjų fanatikų sektos Zilotų (zealots) atšaką Sikarijus (SICARII), kurie per didžiąsias šventes durklu nudurdavo minioje esantį žmogų taip sukeldami visuotinė paniką.

Tačiau keičiantis gyvenimui ir vis labiau plečiantis visuomenės informavimo priemonėms, nuo aštuntojo dešimtmečio jau galime kalbėti apie tokį reiškinį kaip į žiniasklaidą orientuotą terorizmą.

Teroristų atakos vis dažniau rengiamos taip, kad patraukti kuo platesnį žiniasklaidos dėmesį. Iš kitos pusės galima teigti, jog žiniasklaida, dėl savo specifikos, pati tampa teroristų sąjungininkę teroristinius išpuolius paversdama „karšta žinia“ ir taip sukeldama dar didesnę paniką visuomenėje bei tuo pačiu pasitarnaudama teroristų tikslams.

Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas. Tokiu būdų teroristai sukeldami paniką visuomenėje gali įtakoti valdžios organus ar kitas svarbias auditorijas.

Taip pat galime teigti, jog masinės komunikacijos priemonės suteikė mažoms teroristų grupėms galingą ginklą – viešumą. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, būtų bereikšmis. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė rodo, jog daugėja teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Tokiu būdų siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Be to tyrimai byloja, jog teroristai gali pasigirti milžiniška sėkme pritraukiant masinės žiniasklaidos dėmesį. Teroristinių įvykių žiniasklaida praktiškai negali ignoruoti.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į tą faktą, jog teroristinio akto pateikimas žiniasklaidoje gali ne tik kelti paniką visuomenėje, bet ir kurti tam tikrą pačių teroristų įvaizdį. Kadangi daugeliu atveju publika informaciją apie teroristinį aktą gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą teroristinio įvykio pateikimas gali pagerinti teroristų įvaizdį, galima išskirti šiuos aspektus:

1. Etikečių klijavimas. Teroristai žiniasklaidoje yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu.

2. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais ar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį.

4. „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. Šis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos efektai yra minimalūs.

Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė.

Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja.

Dar vienas svarbus aspektas kalbant apie žiniasklaidą ir terorizmą yra internetas. Internetas greitai tapo geriausia priemone teroristams užsitikrinti viešumą. Jei anksčiau jie turėjo pritraukti žiniasklaidos priemonių, kuriose informacija filtruojama, dėmesį, tai įžengus interneto erai gavo galimybę apie save pasauliui pranešti patys. Tuo pačiu internetas teroristams suteikė galimybę patiems formuoti savo ir priešo įvaizdį.

Internetu teroristai naudojasi kaip tai komunikacijos erdve, skleisti smurtą skatinančią ideologiją ir ieškoti jai pritariančių ar netgi kandidatų savižudiškiems teroro išpuoliams, taip pat sudaromos sąlygos bendrauti išpuolių autoriams ir teroristų vadeivoms, platinti informaciją, kaip buitinėmis sąlygomis pagaminti sprogmenis.

Teroristinių organizacijų puslapius labai sunku kontroliuoti ir uždaryti. Tokie puslapiai atsiranda staiga, dažnai keičia savo formatą, staiga pradingsta arba paprastai pakeičia tik prieigos adresą.