Terorizmas

Nors terorizmas, kaip reiškinys, nėra istoriškai naujas vis dėlto daugumos sąmonėje pastarojo suvokimas atsirado tik po 2001 metų Rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje, kurie parodė, jog net tokia supervalstybė kaip JAV irgi yra pažeidžiama. Faktai kalba patys už save: maždaug 3000 aukų (dauguma JAV piliečiai), maža to, visiškai sugriauti arba stipriai apgriauti JAV galios – ekonominės ir karinės – simboliai, t.y. Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai bei Pentagonas.

Žvelgiant iš teroristų pusės ataką galima laikyti sėkminga, tačiau ilguoju laikotarpiu ji atsisuko prieš juos pačius bumerango jėga. Kitaip, ko gera, būti negalėjo. Paskelbti karą terorizmui po to, kas įvyko, susiklostė ypač palankios aplinkybės – mobilizuota ne tik amerikiečių nacija, tačiau ir didžioji dalis tarptautinės bendrijos. Tarptautinė bendrija, įvairių valstybių ir tarptautinių organizacijų forma, reiškė aiškų solidarumą su JAV. Tuometinis JT sekretoriaus Kofi Ananas Rugsėjo 11-ąją pavadino ataka prieš visą žmoniją.

Kaip minėta dauguma iš 3000 aukų buvo JAV piliečiai, tačiau tragedija tiesiogiai palietė apie 80 valstybių (maždaug tiek skirtingų tautybių atstovų žuvo). Ir nors pasaulyje valstybių yra kur kas daugiau nei 80, vis dėlto aišku, jog ir šis skaičius pakankamas, kad būtų galima drąsiai sakyti, jog Rugsėjo 11-oji – tai globali, o ne lokali tragedija. Be jokios abejonės, atsižvelgiant ir į tai, pirmąsyk istorijoje buvo pritaikytas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą (tai padaryta net neprabėgus parai po tragiškų įvykių). Taigi JAV užpuolimas NATO ribose de jure patvirtintas. Dabar beliko tik tolimesnių veiksmų plano klausimas.

Jausdamas milžinišką palaikymą ne tik šalies viduje, bet ir išorėje G. W. Bushas netrukus pareiškė, jog visiems atėjo laikas apsispręsti su kuo jie: ,,arba jūs su teroristais, arba su mumis“ – neutralumo, regis, likti negalėjo. Struktūrinę galią tarptautinėje arenoje turinti valstybė, t.y. disponuojant ne tik galingais kariniais, technologiniais, tačiau ir ekonominiais svertais, savaime aišku, tai padaryti, ypač atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, sau leisti galėjo. Taigi pasaulio policininkė atgimė.

Daugumos Europos šalių vadovai taip pat sutiko prisidėti prie JAV kuriamos koalicijos prieš terorizmą. Jeigu tikėtume JAV pateikiamais duomenimis, 2002 metų birželį, t.y. tuomet, kai vyko karinė operacija Afganistane, Amerika turėjo 69 sąjungininkes. Savaime aišku, ne visų jų indėlis buvo vienodas, tačiau, kalbant konkrečiai apie Europos valstybes, dauguma jų, ką įrodo JAV Gynybos departamento pateikiami duomenys, prisidėjo ne tik žodžiais, tačiau ir svariais darbais. Taigi G. W. Busho idėja, jog pasaulyje neliktų neutralių valstybių terorizmo ir teroristų atžvilgiu, regis, išsipildė su kaupu.

Esant tokiai situacijai, savaime suprantama, įvykdyti invaziją į Afganistaną, kur, kaip manyta, buvo didžiausias teroristų židinys, nebuvo sunku. Kiek vėliau (2003), suteikė NATO mandatą padėti Afganistano vyriausybei įtvirtinti savo valdžią visoje šalies teritorijoje. Paprastai kalbant, tai iš esmės reiškia, jog JAV bei sąjungininkams buvo leista pasilikti Afganistane ir tvarkytis, kaip jie mano esant reikalinga.

Tačiau žinia, kad „karas prieš terorizmą“ nėra suvokiamas kaip vienalytis reiškinys. Jeigu invazija į Afganistaną didžiosios pasaulio dalies galėjo būti vertinama teigiamai, o pats karas galėjo būti vadinamas ne tik teisėtu, tačiau ir teisingu (proporcingu) atsaku, tai JAV sprendimas įvykdyti invaziją į dar vieną „blogio ašies“ valstybę Iraką, kaip žinia, ne tik nebegalėjo būti taip pat apibūdinamas, bet, maža to, susilaukė daugelio valstybių kritikos.

Kritika kritikai, tačiau tas faktas, jog karinei kampanijai prieš Iraką (Operation Iraqi Freedom) nepritarė JTO (konkrečios valstybės – Rusija, Kinija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Vatikanas), o JAV vis tiek įvykdė invaziją, ko gero, puikiausiai pademonstravo Amerikos vienašališkumą, pasireiškiantį per principą „Amerika pirmiau visų“. Taigi 2003 metų pavasaris buvo gerokai kitoks nei 2001 metų ruduo. Jeigu anksčiau JAV buvo suvokiama kaip teisės ir teisingumo viršenybės gynėja, tai dabar, neatsižvelgdama į JTO poziciją, ji pati, regis, tapo didele tarptautinės teisės pažeidėja.

Klausimas, kodėl taip atsitiko, kad JAV prarado ne tik partnerių palaikymą, bet ir autoritetą, kažin ar turi vienintelį „teisingą“ atsakymą. Galima būtų sakyti, jog galiausiai praregėta, kad visuotinis karas prieš terorizmą iš tiesų „tikras“ (skirtingos nacionalinės valdžios dėl vidaus spaudimo privalėjo nutraukti paramą). Kiti gi tvirtina, jog tokios valstybės kaip Rusija, Prancūzija (Žakas Širakas), Vokietija ir kt., atsižvelgdamos į vis plintančią JAV įtaką, pradėjo mąstyti, kaip būtų galima sulaikyti JAV. Savaime aišku, negalima atmesti ir to atsakymo varianto, kuris sako, jog pamačiusios, kad JAV neteisi, neturi įrodymų, kad Irakas iš tiesų vertas būti okupuotas, tiesiog išdrįso laisvės, teisingumo ir panašius idealus.

Skirtingi lygmenys. JAV bando veikti visais lygmenimis, o kitos valstybės tik regioniniame ar nacionaliniame. Rusija. Požiūriai išsiskyrė. Kita vertus, išsiskyrė ne visuomenių, o politinių valdžių požiūriai. Todėl Obama pakeitė Bušą. Tradiciškai išskiriamos dvi fazės, bet faktas tas, jog yra ir trečioji, kur pagrindinis klausimas: kas toliau?